/ Published in Aktuali informacija

Gydytojai geriatrai: požiūris į senjorus atskleidžia visuomenės brandumą

Apie sveiką senėjimą kalbiname gydytoją geriatrę Jurgitą Knašienę.
Vis dažniau kalbama apie tai, kad senstant visuomenei, medicinos sistemai teks nemažai iššūkių. Kaip manote esame jiems pasiruošę?
Mokslininkai dabartinį amžių vadina senatvės amžiumi: mažėja vaikų, daugėja senų žmonių, tačiau mūsų visuomenė nepersiorganizavo, kad jiems atsirastų daugiau vietos, kad jie būtų gerbiami ir jaustųsi orūs. Pagal EUROSTAT prognozes, Lietuvos laukia liūdna perspektyva: 2060-ųjų pradžioje Lietuvoje bus 2,5 milijono gyventojų, iš jų jaunimo (15-29 metų amžiaus) – 339,6 tūkstančių, pensinio amžiaus gyventojų – 800 tūkstančių. Senstančios visuomenės iššūkiams esame dar nepasiruošę. Trūksta gydytojų geriatrų, ambulatorinių konsultacinių geriatrijos centrų, geriatrijos dienos stacionarų, specializuotų geriatrijos skyrių.
Pastaruoju metu vis daugiau kalbame apie sveiką senėjimą. Ar šiandieniai senjorai dar gali suspėti į sveiko senėjimo traukinį, ar tam reikėjo pradėti ruoštis keliais dešimtmečiais anksčiau?
Senėjimas – tai ne tik vyresnio amžiaus žmonių didėjimas populiacijoje, bet ir paties organizmo senėjimas, lemiantis audinių ir organų susidėvėjimą bei ligas. Kiekvieno žmogaus senėjimą nulemia genetiniai veiksniai, mityba, socialinės sąlygos, su amžiumi susijusios ligos. Kaip sakė žymus mokslininkas I.Pavlovas: „Visi galime būti ilgaamžiai. Mes patys nesaikingumu, netvarkingumu, bjauriu organizmo alinimu gerokai sutrumpiname gyvenimo laiką.“
1933 metais susiformavo nauja kryptis – „anti – ageing“ medicina, kurios pagrindinė misija – pailginti žmogaus gyvenimą be ligų. Šiuolaikinėje visuomenėje „anti- ageing“ terminas apibrėžiamas labai įvairiai ir kiekviena visuomenės grupė turi savą šio termino traktavimą. Medicinoje – tai sveikas senėjimas, ankstyva su amžiumi susijusių ligų prevencija, jų nustatymas, gydymas, į pagalbą pasitelkiant sveiką gyvenseną, įvairias modernias diagnostikos ir gydymo strategijas.
Taigi, plačiąja prasme „anti – ageing“ suvokiamas kaip noras bet kokia kaina atrodyti jaunesniems ir gražesniems – visai nesusiję su tikrąją „anti – ageing“ koncepcija – kuo ilgiau ir sveikiau gyventi, išsaugoti tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą. Šiuolaikiniai tyrimai ir diegiamos technologijos teikia vilčių, kad yra įmanoma žmogaus gyvenimo trukmę pailginti iki 150 metų.
 
Lyginant kitas šalis dažnai pateikiamas pavyzdys, kad vokiečiai ar prancūzai, net ir perkopę septyniasdešimties metų ribą, mėgaujasi gyvenimu, keliauja, o lietuvaičiai dažniau niurzga. Kokios to priežastys, gal mes iš prigimties esame bambekliai?
Viskas priklauso nuo visuomenės požiūrio: kol esame jauni, negalvojame apie senatvę, žiūrime į ją kaip į ligą, kurios reikia šalintis; tačiau kai pasenstame, ypač jei esame neturtingi ir ligoti, pamatome visuomenės trūkumus. Ji ignoruoja senus žmones. Vien pelną pripažįstanti kultūra skelbia, kad seni žmonės – tik našta, balastas. Jie nieko negamina, jų išlaikymas brangiai kainuoja, tad geriau jais atsikratyti. Garsiai to sakyti gal ir nedrįstama, bet taip daroma. Pasak Popiežiaus Pranciškaus, “kur negerbiami seni žmonės, ten ir jaunimas neturi ateities”. Apie visuomenės kokybę, apie jos civilizuotumą galime spręsti pagal tai, kaip ji elgiasi su senais žmonėmis, kokia vieta jiems skirta visuomenės gyvenime. Ko gero, tai ir paaiškina, kodėl prancūzų, italų, vokiečių senjorai yra daug laimingesni, gyvena visavertį gyvenimą ir džiaugiasi gyvenimo saulėlydžiu. Geriatro specialybę pasirinkau neatsitiktinai: norėtųsi pažadinti visuomenės svetingumą, kad vyresni žmonės jaustųsi gyvais savo bendruomenių nariais.
 
Kokios pagalbos senjorai galėtų tikėtis ambulatorinėje grandyje?
Plečiant geriatrinę tarnybą ambulatorinėje grandyje teikiamos šios paslaugos:
  • Visavertis geriatrinis paciento ištyrimas: paciento fizinės sveikatos, funkcinio savarankiškumo, protinės veiklos ir emocinės būsenos, socialinės ir ekonominės būklės bei gyvenamosios aplinkos įvertinimas.
  • Geriatrinių sindromų ir ligų (demencijos, depresijos, miego sutrikimų, šlapimo nelaikymo, nepakankamos mitybos, eisenos sutrikimų, griuvimų ir kt.) diagnostika ir gydymas.
  • Paciento problemų, kilusių dėl dauginės patologijos, negalios, socialinių ir psichologinių veiksnių, įvertinimas ir sprendimas, problemų sąrašo sudarymas, prioritetų išskyrimas, tyrimo, gydymo, reabilitacijos, slaugos plano sudarymas ir įgyvendinimas.
  • Paciento gydymo, priežiūros, maitinimosi plano sudarymas ir įgyvendinimas.
  • Saugios ir funkcionalios aplinkos pritaikymo neįgaliam pacientui plano sudarymas ir įgyvendinimas.
  • Skiepų plano sudarymas ir vakcinacija.
  • Profilaktinių programų vykdymas.

Parašykite komentarą